„Mokytoja, o jūs pati turite verslą?“ – kartais klausia Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos mokiniai. Ekonomikos ir verslumo mokytoja Vida Valaitytė-Ivachnenko turi ką papasakoti: ji yra kolekcininkė, tautodailininkė, daug metų veda odinių papuošalų kūrybos mokymus. Kainodarą, klientų paiešką ar reklamos svarbą pažįsta ir iš savo patirties.

Mokytoja Vida norėjo būti nuo vaikystės. Baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą, pirmąjį darbą pradėjo mokykloje, į kurią po kelių dešimtmečių sugrįžo. Per tą laiką vadovavo teatrui, šešiolika metų dirbo laikraščio redakcijoje, pažino bibliotekos ir muziejaus veiklą. Šiandien sako, kad skirtingos patirtys ją paruošė sugrįžimui.

Su „Lietuvos Junior Achievement“ (LJA) verslumo programomis dirbanti mokytoja skatina gimnazistus kurti mokomąsias mokinių bendroves, išbandyti idėjas ir mokytis iš savo sprendimų. Ji pati taip pat leidžia sau būti pradedančiąja, tiek klasėje, tiek už jos ribų.

– Mokytoja norėjote būti nuo vaikystės, tačiau jūsų profesiniame kelyje atsirado teatras, žurnalistika, muziejus. Kas vedė iš vienos srities į kitą ir galiausiai sugrąžino į mokyklą?

– Mane vedė ir smalsumas, ir aplinkybės, ir noras būti ten, kur galiu bendrauti su žmonėmis, kurti, organizuoti, pasakoti istorijas. Pradėjusi dirbti mokykloje sulaukiau kitokio pasiūlymo: mane pastebėjo Kauno dramos teatro aktoriai ir pakvietė administruoti jų įkurto teatro veiklą. Taip tapau „Džiūgenos“ direktore ir išvykau į Kauną. Vėliau grįžau į gimtuosius Gargždus, sulaukiau kvietimo dirbti rajono laikraščio redakcijoje. Ten prasidėjo šešiolika metų trukęs vadybininkės ir žurnalistės etapas. Paskui turėjau laimės pažinti bibliotekos bei muziejaus darbą.

Šiandien suprantu, kad tos patirtys manęs nuo mokyklos nenutolino, jos paruošė sugrįžimui. Sugrįžau į savo vaikystės svajonę, tik jau su kitu patirties bagažu. Persikvalifikuoti į ekonomikos ir verslumo mokytoją buvo natūralu. Ši sritis sujungia kūrybą, komunikaciją, atsakomybę, praktinį veikimą. Mokiniams visada sakau: ekonomika prasideda ne vadovėlyje, o mūsų kasdieniuose pasirinkimuose.

– Kaip ankstesnės profesijos praverčia šiandien, stovint prieš gimnazistų klasę?

– Iš žurnalistikos atsinešiau klausimus. Geras klausimas kartais yra svarbesnis už ilgą aiškinimą. Žurnalistika išmokė ieškoti esmės, atskirti faktą nuo nuomonės, klausytis žmogaus ir pastebėti istoriją. Iš teatro atsinešiau auditorijos jausmą. Klasėje, kaip ir scenoje, svarbu, kaip kalbi: intonacija, pauzė, pavyzdys, humoras, gyvas ryšys su žmonėmis. Vadybinis darbas išmokė planuoti, tartis, greitai reaguoti ir matyti kelią nuo idėjos iki jos įgyvendinimo.

Organizuojant regionines mokinių bendrovių „eXpo“ ar kalėdinę verslumo mugę, susijungia beveik visos ankstesnės profesijos: teatro žmogus jaučia sceną, žurnalistas pasirūpina istorija ir viešinimu, vadybininkas – organizacija, o mokytojas – kad centre liktų mokinys.

Mokydama asmeninio biudžeto ar finansinio raštingumo kartais pagalvoju, kad pirmiausia tai išbandžiau šeimoje. Mano pirmasis mokinys buvo sūnus. Nuo mažens kalbėjomės apie pinigus, taupymą, studijas, atsakomybę, internetinę bankininkystę. Tada to nevadinau pamokomis, bet tai jau buvo gyvenimo įgūdžių ugdymas.

– Kuo jus nustebina šiandieniniai gimnazistai? Ką juose suaugusieji kartais pražiūri?

– Jie daug drąsesni, negu kartais manome. Greitai pagauna idėjas, nebijo technologijų, moka vizualiai pateikti informaciją, kelia klausimus, ieško savo kelio. Mane ne kartą nustebino mokomąsias mokinių bendroves įkūrę mokiniai. Pamokose tylūs ar lyg ir niekuo neišsiskiriantys jaunuoliai praktinėje veikloje atsiskleidžia visai iš kitos pusės. Vieni tampa puikiais dizaineriais, kiti derybininkais, treti drąsiai pristato idėją ar suburia komandą. Tada pamatai, kiek mokinys turi kūrybos, drąsos ir atsakomybės. Ir dar kartą supranti: pažymys ne visada parodo visą žmogų. Daug kalbame apie programas, egzaminus, rezultatus, bet už viso to yra jaunas žmogus, kuris ieško savęs.

– Kaip jaučiatės, kai mokinys žino daugiau už jus? Ar lengva klasėje pasakyti „nežinau“?

– Aš nebijau pasakyti „nežinau“, bet kitą pamoką visada ateinu su atsakymu. Mokiniams svarbu matyti, kad mokytojas irgi mokosi. Jeigu mokinys daugiau žino apie technologijas, dirbtinį intelektą, socialinius tinklus ar naujas platformas, galiu paprašyti: „Paaiškink, kaip tai veikia.“ Ekonomikoje ir verslume tai labai natūralu, nes pasaulis keičiasi greitai. Negali turėti visų galutinių atsakymų. Kartais geriausias atsakymas yra: „Patikrinkime kartu.“

Sugrįžusi į gimnaziją ir persikvalifikavusi pati turėjau daug ko mokytis: naujos programos, valstybinių brandos egzaminų reikalavimai, mokinių bendrovės, technologijos klasėje. Reikėjo daug ką susikurti iš naujo. Kai pradedi naują etapą, gelbsti nuoseklumas. Svarbiausia žengti pirmą žingsnį ir nebijoti klysti.

– Mokinių bendrovėse graži idėja susiduria su praktiniais sunkumais. Kada padedate, o kada leidžiate mokiniams patiems ieškoti išeities?

– Mokomosios mokinių bendrovės man artimos, nes jose matau tikrą gyvenimą. Idėja iš pradžių atrodo graži, paskui paaiškėja, kad reikia pasidalyti darbais, susitarti, spręsti konfliktus, rasti klientą, priimti kritiką, kartais pripažinti, kad nepavyko. Iš savo gyvenimo gerai pažįstu pradedančiojo jausmą, kai keiti kryptį ar imiesi veiklos, kurios dar iki galo nemoki. Tenka bandyti, klysti ir atrasti savo būdą. Dirbdama su mokomosiomis mokinių bendrovėmis išmokau, kad mokytojui ne visada reikia skubėti gelbėti. Kartais geriau susilaikyti nuo patarimo ir leisti mokiniui pačiam pamatyti, kad kaina per maža, reklama nepasiekia žmogaus ar komanda dar nesusikalba. Toks atradimas dažnai išmoko daugiau negu mano paaiškinimas.

Mokiniai kartais klausia, ar pati turiu verslą. Smagu atsakyti – taip. Daug metų vedu odinių papuošalų kūrybos mokymus, esu pagal verslo liudijimą dirbanti tautodailininkė. Kai kalbame apie savikainą, pajamas, mokesčius ar reklamą, remiuosi ir savo patirtimi. Mokiniai greitai pajunta, ar kalbi tik iš skaidrių, ar iš patirties.

– Kuo gyvenate už mokyklos ribų? Kas padeda atsitraukti nuo pamokų ir darbų?

– Mano gyvenime daug kūrybos, istorijų ir daiktų su biografija. Kai reikia atsijungti nuo mokyklos, kompiuterio, dokumentų ir terminų, į rankas pasiimu virbalus arba vašelį. Mezgimas, nėrimas, odinės segės – rankų darbas man labai savas. Kai kuri rankomis, mintys susirikiuoja pačios.

Dar viena didelė meilė – vintažinių ir antikvarinių papuošalų kolekcionavimas. Ir ne tik jų. Azarto netrūksta, visų kolekcijų turbūt nė nebevardinčiau. Mėgstu seną spalvotą stiklą, gerą porcelianą, daiktus, kurie turi istoriją, žmogaus prisilietimą. Pasivaikščiojimas po sendaikčių turgų ir „lobių“ paieškos man yra tikra atgaiva. O paprasto atsijungimo akimirką savo dėmesio porciją pasiima išsiilgęs šuo. Jam nesvarbios nei ataskaitos, nei terminai, nei netaisyti mokinių darbai. Jam svarbu, kad būtum čia ir dabar.

– Ieškant tų „lobių“, kas laimi: kolekcininkės emocija ar ekonomikos mokytojos skaičiavimas?

– Kolekcionavimas man yra istorija, estetika, naujos žinios ir tam tikra investavimo forma. Ekonomikos mokytoja manyje vis tiek paskaičiuoja, ar tai vertingas radinys, ar tik graži emocija. Nors, prisipažinsiu, kartais emocija laimi. Galėčiau ilgai kalbėti apie žmonių ir daiktų istorijas. Vintažinis papuošalas ar senas porceliano puodelis pasakoja apie laikmetį, madą, meistrystę, žmogaus gyvenimą, o kartu turi ir rinkos vertę. Mane domina, kaip idėjos tampa realybe, kaip daiktai įgyja vertę, kodėl vieni žmonės ryžtasi veikti, o kiti sustoja, nors turi gerų minčių. Man visada buvo įdomu jungti žmogaus istoriją, kūrybą, ekonomiką ir realų gyvenimą.

– Po tiek skirtingų profesinių etapų kokia nuostata jums svarbiausia? Ir kam dar norėtumėte skirti vietos savo gyvenime?

– Nebijoti keistis, bet neprarasti savęs. Anksčiau gal labiau tikėjau, kad reikia turėti aiškų planą. Dabar man atrodo, kad svarbiau turėti kryptį ir vertybes. Planai keičiasi, bet jeigu žinai, kas tau svarbu, kelią randi. Taip pat svarbu leisti sau būti pradedančiai. Ir mokiniams to linkiu. Nereikia iškart būti tobulam. Svarbu pradėti, bandyti, klysti, mokytis ir eiti toliau. Norėčiau daugiau vietos skirti kūrybai. Gal kada pavyks sudėti savo odinių gėlių istorijas ir technikas į knygą. Man gražu, kai skirtingi gyvenimo etapai nesibaigia, o susijungia į vieną visumą.