Pedagoginę karjerą K. Žaltauskienė pradėjo vienoje iš Panevėžio rajono gimnazijų, kur iškart pajautė, kad mokykla – jos namai. Vis dėlto tuometinę mokytoją domino pokyčių planavimas ir įgyvendinimas, tad siekdama įsitikinti, kad renkasi jai tinkamą kryptį, dalyvavo ilgalaikėje pedagogų stažuotėje, skirtoje mokytojui, planuojančiam tapti mokyklos vadovu.

2015 m. ji tapo Panevėžio lopšelio-darželio „Jūratė“ direktore ir šiai įstaigai vadovavo daugiau nei 4 metus, tačiau supratusi, kad jai trūksta mokyklos, 2019 m. tapo Panevėžio pradinės mokyklos direktore.

„Tai buvo drąsus žingsnis. Mokykla – savita, turinti tvirtų tradicijų, stiprią pedagoginę bendruomenę, tačiau jai reikėjo naujos krypties ir impulso keistis“, – dalijasi direktorė.

Pažįsta kiekvieną vaiką

K. Žaltauskienė sako pastebėjusi, kad mokyklos vadovą gali lengvai „pavogti“ biurokratija – raštai, teisės aktai, įsakymai, ataskaitos. Todėl jai svarbu laiku sustoti ir išeiti iš kabineto tam, kad matytų, kuo gyvena mokykla.

„Jaučiuosi įsipareigojusi bendruomenei, tad mano darbe mane labiausiai motyvuoja žmonės, kurie mokyklos vadovui turi būti prioritetas ir vertybė“, – teigia K. Žaltauskienė.

Jos vizijoje mokykla yra erdvė, kurioje kiekvienas vaikas jaučiasi matomas, girdimas, skatinamas, o ne „vienas iš daugelio“.

„Man svarbu užmegzti asmeninį ryšį su vaikais. Pažįstu kiekvieną vaiką, su daugeliu turiu apie ką pasikalbėti, džiaugiuosi jų pasitikėjimu ir nuoširdumu. Matau, kaip ir jiems yra svarbu per pertrauką kartu pasėdėti ant sūpynių ir pasikalbėti, papietauti prie vieno stalo. Man be galo žavu, kai jie užeina paprašyti pagalbos ar pasipasakoti – dėl to mano kabinete visada yra kuo juos pavaišinti. Džiaugiuosi, kai jie, sutikti su tėveliais kokiame prekybos centre ar kavinėje, prieina pasisveikinti, pasidžiaugti ar tiesiog apsikabinti“, – sako ji.

Anot direktorės, aiškiausias ženklas, kad mokykla eina teisingu keliu, yra pirmoko pokytis – kai nedrąsus vaikas po metų ar dvejų drąsiai reiškia mintis, diskutuoja, įsitraukia į mokyklos gyvenimą.

Nuo IT pamokų iki naujų edukacinių erdvių

K. Žaltauskienė pasakoja, kad vienas iš jos tikslų – kurti aplinką, kurioje mokykla iš tiesų tampa antraisiais namais ir kurioje vaikas turi, kur būti, kuo užsiimti ir su kuo bendrauti. Todėl mokykloje veikiančiose visos dienos grupėse laiką leidžia kone pusė mokyklos mokinių – jie mokosi, žaidžia, dalyvauja būreliuose ir dažnai namo neskuba iki pat vakaro.

„Norime, kad vaikai gautų aukštos kokybės ugdymą ir turėtų galimybę išbandyti žinias praktiškai. Dėl to įvedėme informacinių technologijų pamoką „Išmanusis pradinukas“, skatiname pamokas už klasės ribų, tiriamąją veiklą „Atradimų klasėje“, o mokyklos ir jos teritorijos erdves pritaikėme mokymuisi ir laisvalaikiui. Šįmet, stažuotės JAV metu pamačiau XXI amžiaus žmogui būtinų įgūdžių sąrašą, kuriame – kūrybiškumas, organizuotumas, gebėjimas dirbti komandoje, skaitmeninė kompetencija, kritinis mąstymas, emocinis intelektas. Tada supratau, kad einame teisinga linkme“, – sako K. Žaltauskienė.

Per kelerius metus įgyvendinta ir daugiau iniciatyvų, kurios šiandien jau tapo mokyklos tapatybės dalimi. Įgyvendinti „Kokybės krepšelio“, Atvirųjų klasių projektai, dalyvauta Tūkstantmečio mokyklų programoje. Mokykloje parengtos ir įgyvendinamos geros savijautos programa „Laikas jausti“, informacinių technologijų programa „Išmanusis pradinukas“, neformaliojo švietimo veiklų plėtra – visa tai kurta tam, kad ir mokymasis, ir socialiniai įgūdžiai būtų lygiaverčiai kasdienybės elementai.

„Didžiuojamės ir išskirtinėmis mokyklos erdvėmis – „Emocinės iškrovos zona“, „Tylos nameliai“, „Atradimų“, „Ūpo“, „Pikselių“ klasėmis. Kad patenkinome tiek vaikų, tiek tėvų lūkesčius paantrina ir vienos būsimos pirmokės mama, kuri pasakė: „Jūsų visa mokykla kaip viena edukacinė erdvė“, – teigia K. Žaltauskienė.

Sėkmė, tapusi išbandymu

Kryptingai vykdyti pokyčiai ir stipri bendruomenė lėmė spartų Panevėžio pradinės mokyklos augimą. Mokykla tapo patraukliu pasirinkimu šeimoms – per kelerius metus ji išaugo daugiau nei šimtu mokinių, nuo 257 vaikų 2019-aisiais iki 365 mokinių 2024 metais. Tačiau šis augimas tapo ir savotišku išbandymu. Po penkerių metų nuoseklios sistemingos plėtros, mokykla buvo išauginta iki šešiolikos klasių ir savivaldybė nusprendė leisti formuoti tik tris pirmąsias klases. Bendruomenei tai buvo skaudus pokytis, o direktorei teko iš naujo įvertinti, kaip išlaikyti komandos motyvaciją ir susitelkimą.

„Kitas iššūkis užklupo vos po kelių mėnesių, kai pradėjau vadovauti – 2020 m. kovą ištikusi COVID-19 pandemija ir nuotolinis ugdymas. Žmonių dar gerai nepažinojau, nežinojau, kuo galiu remtis, visiškai viskas neaišku buvo. Tačiau jau tada pradėjo skleistis mokytojų lyderystė – atsirado besidominčių, suprantančių, mokytojos padėjo vienos kitoms. O kai jau buvo galima grįžti į kontaktinį mokymą, mūsų mokykla grįžo viena pirmųjų“, – prisimena K. Žaltauskienė.

Kitas ne mažiau sudėtingas laikotarpis tęsėsi kelerius metus, kai dėl amžiaus ar vertybinių skirtumų mokyklą palikdavo po kelis mokytojus kasmet. Tuo metu teko ieškoti ne tik naujų pedagogų, bet ir žmonių, kurie iš tiesų atitiktų mokyklos kultūrą ir požiūrį į vaiką. Ilgainiui susiformavo tvirta komanda. Šiandien, anot direktorės, kolektyvas dirba taip vieningai, kad nėra darbų, kurių jie negalėtų padaryti kartu.

Kas trukdo švietimo pažangai, o kas ją skatina

Didesni pokyčiai ir iššūkiai, su kuriais susiduria mokykla, K. Žaltauskienei neišvengiamai kelia ir platesnius klausimus apie pačią švietimo sistemą – kas joje veikia, o kas trukdo judėti pirmyn. Jos nuomone, sisteminė pažanga įmanoma tik tuomet, kai sprendimus formuoja žmonės, dirbantys mokyklose, o ne kabinetuose. Tad svarbiausia, kad mokyklos turėtų daugiau savarankiškumo ir realių galių, o vadovai nebūtų tik politinius sprendimus administruojantys darbuotojai. 

Kartais, pasak vadovės, sunku suprasti, ar tikrai iš mokyklos vadovo tikimasi įkvepiančios lyderystės? Ar tai tik gražiai ir šiuolaikiškai skambantis lozungas?

„Švietimo strategiją turi formuoti didelę patirtį turintys praktikai. Mano įsitikinimu, mokyklos turi veikti bent iš dalies rinkos sąlygomis – tada galime tikėtis pokyčių ir kokybės. O turėdami laisvę ir paramą, mokytojai gali padaryti stebuklus“, – teigia K. Žaltauskienė.

Vis dėlto ji mato ir aiškias teigiamas kryptis. Anot direktorės, Lietuvos mokyklos kasmet vis labiau akcentuoja emocinio gerbūvio, socialinių įgūdžių ir psichologinio klimato svarbą, o technologijos ir STEAM ugdymas jau tapo kasdienybe. Pasak jos, tai rodo, kad sistema pamažu juda link modernesnio, į visapusišką vaiko raidą orientuoto ugdymo.

„Viskas priklauso nuo požiūrio. Jei yra mintis apie karjerą švietime – pasimatuok šį darbą. Mes priimame savanorius ir „šešėliuotojus“, ir matau, kaip jaunus žmones įkvepia pozityvioji mokytojo darbo pusė. Šis darbas nėra „nuo–iki“ – tai pašaukimas ir kūrybinė erdvė. Dirbti mokytoju nerealu, nes kasdien dirbate su ateitimi, ir tik nuo jūsų priklausys, kokia ji bus“, – sako K. Žaltauskienė.

„Švietimas #1 rengtas tekstas