Gimnazistai tiki savo jėgomis, bet pusė jų nemato kelio iki tikslo – rodo naujas tyrimas. Atsakymų apie 20 tūkst. mokinių ieškojo nuotoliniame renginyje „Užsikrauk karjerai“, kuriame savo kelius atvirai papasakojo žurnalistė, pilotė, rašytojas, fizikas ir vienuoliktokas išradėjas.

Nori daug, bet nežino, nuo ko pradėti

Motyvacijos Lietuvos gimnazistams netrūksta. Net 78 proc. 9–12 klasių mokinių tiki, kad motyvuotas žmogus gali įveikti bet kokį iššūkį, o 70 proc. sako galintys visiškai atsiduoti idėjai, jei ji „veža“. Tačiau tarp noro ir veiksmo atsiveria spraga: 52 proc. mokinių pripažįsta, kad siekdami tikslo iš anksto nežino, kokiais žingsniais jį pasieks.

Tai rodo šį pavasarį RAIT atliktas jaunimo pasirengimo darbo rinkai tyrimas, kuriame apklaustas 501 mokinys iš visos Lietuvos. Mokiniai vertino 15 bendrųjų kompetencijų, svarbių žengiant į darbo rinką.

Tik 6 iš 10 gimnazistų teigia gerai pažįstantys save ir žinantys savo stiprybes bei silpnybes. Lengvai priimti svarbius sprendimus sekasi vos trečdaliui (36 proc.), nors būtent tokio sprendimo – ką studijuoti ir kuo būti – iš jų netrukus bus laukiama.

Prie neapibrėžtumo prisideda ir krūvis. Net 58 proc. mokinių dažnai jaučia stresą dėl per didelio krūvio mokykloje ar užklasinėje veikloje, o tarp merginų tokių yra 65 proc. Beveik pusė mokinių (42 proc.), kai tenka atlikti daug užduočių, nežino, nuo ko pradėti. Laiko planavimą mokiniai įvertino vos 2,6 balo iš 5 – žemiausiai iš visų kompetencijų.

Kaip tai keisti, mokiniai nurodo patys: pusė jų (53 proc.) labiausiai norėtų mokytis stebėdami profesionalų darbą ir jiems padėdami. Tačiau 72 proc. iki šiol nedalyvavo nė vienoje praktinio verslumo ar karjeros ugdymo programoje.

Būtent tokiam susitikimui su profesionalais ir buvo skirtas spalio pabaigoje vykęs renginys „Užsikrauk karjerai“, kurį kurį inicijavo „Coca Cola HBC” su  „Lietuvos Junior Achievement” (LJA) bei partneriais „Delfi“.Transliaciją stebėjo apie 20 tūkst. gimnazistų.

„Delfi“ vyriausioji redaktorė: mokykloje nebuvau tikra

Kad abejoti dėl ateities yra normalu, mokiniams patvirtino ir „Delfi“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė. Žurnalistikoje ji dirba 20 metų, tačiau mokykloje dar nežinojo, kad tai jos pašaukimas.

„Kai mokiausi mokykloje, nebuvau tikra, ar tikrai noriu būti žurnaliste. Tik baigusi mokyklą ir pildydama dokumentus į universitetą supratau, kad tai mano pirmasis pasirinkimas“, – pasakojo ji.

Pasak redaktorės, šiandien filmuoti ir skelbti turinį gali kiekvienas, turintis telefoną. Profesionalų žurnalistą nuo turinio kūrėjo skiria ne kamera, o atsakomybė: faktai turi būti patikrinti, išklausytos abi pusės, o kiekvienas paminėtas žmogus turi teisę atsakyti.

Vis dėlto didžiausiu žurnalistikos iššūkiu ji vadina tempo skirtumą. „Žurnalistika verčia mąstyti, o šiuolaikinis pasaulis labai greitas ir liepia bėgti“, – kalbėjo R. Lukaitytė-Vnarauskienė. Socialiniuose tinkluose, jos teigimu, laimi tas, kas garsiau rėkia ir sukelia daugiau emocijų, o žurnalistas negali be įrodymų paskelbti, kas kaltas.

Dirbtinio intelekto amžiuje žurnalistikos vertę, anot redaktorės, kuria tai, ko neįmanoma nukopijuoti: pačioje įvykių vietoje dirbantis reporteris, ilgus metus kurti ryšiai su šaltiniais, tyrimų žurnalistika. „Norime, kad žurnalistika būtų žmogus žmogui – kad jaustumėte, jog jums dirba tikras, gyvas žmogus, o ne robotas ar anonimas“, – sakė ji.

Mokiniams R. Lukaitytė-Vnarauskienė pasiūlė ir praktišką įgūdį, kuris pravers bet kurioje profesijoje. Vietoj „naujienų dietos“, kai žmonės pavargsta ir apskritai nustoja sekti naujienas, ji siūlo susikurti informavimosi rutiną. „Ne algoritmas turi mane vesti per socialinius tinklus. Aš turiu nuspręsti, kiek laiko per parą ir kiek kartų atsidarau patikimas žiniasklaidos priemones“, – patarė ji. Ji ragino mokinius sensacingą žinutę pirmiausia patikrinti ir tik tada ja dalytis.

Karjeros „gličas“: kai viskas vyksta ne pagal planą

Kad gyvenimas retai klostosi pagal planą, paliudijo ir diskusijos dalyviai. Vaikų rašytojas Tomas Dirgėla rašytoju svajojo tapti nuo ketvirtos klasės, tačiau jam teko išgirsti ne vien palaikymo žodžius. Namie patardavo geriau daryti namų darbus nei rašyti eilėraščius, o mokyklos koridoriuose kai kurie bendraamžiai poeziją vadino „mergaitišku pomėgiu“. „Dėmesio nekreipiau“, – tikino jis.

Rašytojas mokiniams linkėjo neskubėti ir nesirinkti profesijos vien todėl, kad kiti ją vadina gera. Jo nuomone, nieko blogo, jei po dvylikos klasių jaunas žmogus skirs metus apsisprendimui, nes darbas, pasirinktas spaudžiant kitiems, ilgainiui tampa tiesiog darbu.

LJA valdybos bendrapirmininkis Martynas Kandzeras verslininku norėjo tapti nuo dešimties metų, tačiau iki tikslo ėjo vingiais. Po skaudžios verslo krizės jis kelerius metus bandė laimę kine: lankė scenarijų rašymo kursus, prašėsi į filmavimo aikšteles. Galiausiai sugrįžo į verslą, bet tie metai padėjo suprasti, ko iš tikrųjų nori. „Karjera yra kaip rūbas: reikia jį apsivilkti ir pajusti, kaip jautiesi būdamas mokslininku ar verslininku“, – kalbėjo jis ir ragino drąsiai skambinti patinkančios srities profesionalams bei prašytis praleisti dieną šalia jų.

„Coca-Cola HBC Lietuva“ rinkodaros specialistė Lina Starkova vaikystėje svajojo tapti gydytoja, kol suprato, kad bijo kraujo. Ji baigė tekstilės dizainą ir inžineriją, išbandė save prekyboje ir tik tada atrado rinkodarą. „Nebijok klysti, nebijok keisti savo planų. Kryptis gali pasikeisti ne vieną kartą ir bet kuriame etape“, – tokį patarimą ji duotų sau aštuoniolikmetei.

Pilotė, kurią į dangų nukreipė atsitiktinė frazė

Komercinių lėktuvų pilotė Julija Jaršova prisipažino ilgai net nesvarsčiusi šios profesijos. „Galvojau, kad pilotai – tai stiprūs, labai protingi, įdegę vyrai su saulės akiniais. Man tai tikrai negresia“, – juokavo ji.

Julija įstojo studijuoti tarptautinį verslą, tikėdamasi kada nors dirbti aviacijoje „ant žemės“. Lūžis įvyko netikėtai: draugui, kuriam visi siūlė įvairias profesijas, ji pasakė, kad pilotas būtų nuostabi profesija. „Tau patinka – tu ir varyk“, – susierzinęs atrėžė jis. Tai buvo pirmas kartas, kai jos vardas ir žodis „pilotė“ nuskambėjo viename sakinyje.

Vis dėlto ji nepuolė mesti universiteto. Žinodama, kad greitai užsidega ir greitai perdega, Julija pirmiausia baigė studijas, padirbėjo biure Italijoje ir Vilniuje ir tik įsitikinusi, kad toks darbas ne jai, įstojo į pilotų mokyklą. „Nebūtinai turime surasti savo kelią nuo pirmo bandymo. Juk dirbsime dar keturiasdešimt metų“, – priminė pilotė. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad aviacija – tai ne tik pilotai: daugybei oro uostų ir avialinijų darbo vietų aukštojo išsilavinimo nereikia, tad išbandyti šią sritį galima vos baigus mokyklą.

Ar dar verta mokytis, kai dirbtinis intelektas moka beveik viską?

Į šį klausimą atsakė dirbtinio intelekto meno technologas Tomas Sakro, kuriantis reklamas ir vaizdo turinį. Pasak jo, projektas, kuriam anksčiau reikėjo kelių savaičių, su dirbtiniu intelektu (DI) kartais užtrunka vos kelias dienas ar net valandas. Tačiau tai nereiškia, kad mokytis nebereikia. „Dirbtinis intelektas duos begalę variantų, bet tik mes patys turime nuspręsti, kuris iš jų iš tikrųjų geras“, – pabrėžė jis.

T. Sakro pastebi, kad darbo rinkoje pinga rutininiai darbai, o brangsta idėjos, geras skonis, bendravimas su žmonėmis ir atsakomybė už rezultatą. Mokymasis su DI, jo žodžiais, panašus į pasirinkimą tarp lifto ir laiptų: „Jei DI padarė už tave, nieko neišmokai. Jei padėjo suprasti ir įgyvendinti – tai lieka tau“.

Praktinių patarimų, kaip susitvarkyti su krūviu, kuris slegia daugumą gimnazistų, davė Vilniaus universiteto medicinos studentas Matas Pileičikas. Jis prisipažino, kad ir pats mokykloje baiminosi, jog studijos bus vien nesibaigiantis mokymasis ir stresas. Universitete jis suprato, kad laisvės yra daug daugiau, o kartu su ja atsiranda ir atsakomybė pačiam susidėlioti laiką.

Studentas ragino sąmoningai riboti laiką socialiniuose tinkluose (pavyzdžiui, mokantis palikti telefoną kitame kambaryje), kasdien judėti ir neįprasti aukoti miego. „Jei blogai išsimiegate, esate irzlesni, negalite susikaupti ir priimti informacijos“, – priminė jis.

Apie tai, kuo gyvena didžiausia pasaulio mokslo laboratorija, mokiniams pasakojo dr. Mindaugas Šarpis, CERN LHCb eksperimento Vilniaus grupės Vilniaus universitete vadovas. Jis taip pat papasakojo apie Lietuvos mokslininkų darbą Europos branduolinių tyrimų centre.

Nuo motociklo avarijos iki Europos scenos

Kuo baigiasi drąsa bandyti, parodė jauniausias renginio pranešėjas, Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos vienuoliktokas Modestas Raila. Robotika jis domėjosi nuo mažens, tačiau produkto idėją padiktavo nelaimė. Vasarą Modestas pateko į motociklo avariją. Gyvybę išgelbėjo šalmas, ir vaikinas susimąstė, kas būtų nutikę, jei šalmas būtų buvęs neužsegtas.

Taip gimė „Safe Clip“, prie šalmo tvirtinamas įtaisas, garsiniu signalu įspėjantis motociklininką, jei šis pradeda važiuoti atsisegęs šalmą. LJA mokomojoje mokinių bendrovėje robotikos projektas virto verslo idėja: komanda jau sukonstravo penktąjį prototipą, mugėje užmezgė ryšį su įmone, sutikusia ją finansuoti, laimėjo nacionalinę mokinių bendrovių mugę ir „Junior Achievement” Europos konkurse pelnė trečiąją vietą inovacijų kategorijoje.

„Prieš metus negalvojau, kad stovėsiu Europos scenoje. Bet nebijojau pabandyti ir surizikuoti. Dabar jūsų eilė: būkite smalsūs, kurkite, eksperimentuokite. Juk niekada nežinote, kur tai gali nuvesti“, – kreipėsi į bendraamžius Modestas.

Ne tobulas planas, o drąsa bandyti

Renginys „Užsikrauk karjerai“ yra tarptautinės programos „Youth Empowered“ dalis. Lietuvoje ją nuo 2017 m. kartu su LJA įgyvendina „Coca-Cola HBC Lietuva“. Programoje jau dalyvavo daugiau kaip 16 tūkst. jaunų žmonių.

„Šiandien jauniems žmonėms nebūtinai trūksta informacijos apie karjeros galimybes. Kur kas dažniau jiems sunku suprasti, kaip atrasti savo stipriąsias puses ir rasti vietą sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Svarbiausia, norime padėti jiems suprasti, kad sėkminga karjera nebūtinai prasideda nuo tobulo plano“, – sako Inga Lungė, „Coca-Cola HBC Lietuva“ korporatyvinių reikalų ir tvarumo vadovė.

Tyrimo duomenys rodo, kad būtent čia mokiniams labiausiai reikia pagalbos: ne daugiau informacijos, o galimybės pažinti save ir išbandyti realius darbus. „Jaunam žmogui svarbiausia nebijoti bandyti – mažiau kalbėti ir daugiau daryti“, – apibendrino M. Kandzeras.

Jaunimo pasirengimo darbo rinkai tyrimą 2026 m. kovo 31 – balandžio 23 d. atliko RAIT. Internetu apklaustas 501 Lietuvos 9–12 klasių mokinys. Kompetencijos vertintos pagal „Junior Achievement Worldwide“ modelį, remiantis mokinių savivertinimu.

Apie „Lietuvos Junior Achievement“

„Lietuvos Junior Achievement“ – virš 30 metų aktyviai verslumo, finansinio raštingumo, ekonomikos ir ugdymo karjerai srityse veikianti organizacija. Komanda siekia ambicingų tikslų: kiekvienas Lietuvos pradinukas yra finansiškai raštingas, kiekvienas mokinys yra išbandęs mokomosios mokinių bendrovės kūrimo kelią, o gimnazistams yra sukurtos galimybės sąmoningai išbandyti ir rinktis profesinį kelią.