Po ranka pasitaikiusi gertuvė Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos mokytojai Vaidai Valiuvienei tapo proga mokiniams užduoti kelis klausimus: ką būtų galima pakeisti? Kokią problemą ji galėtų spręsti? Kuo skirtųsi nuo jau parduodamų?

Ieškodamos atsakymų, mokinės ėmėsi transformuojamos gertuvės idėjos. Prireikė projektuoti detales, naudoti 3D spausdintuvą, aiškintis, kokios medžiagos tinkamos sąlyčiui su vandeniu ir maistu. Kartu teko svarstyti, kas tokią gertuvę pirktų ir kiek už ją mokėtų.

Ekonomikos ir verslumo bei informatikos mokytojai toks skirtingų žinių susitikimas viename darbe atrodo natūralus. „Gyvenime niekas nepasako: dabar tau reikia tik chemijos, o po 45 minučių – tik ekonomikos“, – sako ji.

Mokykloje Vaida dirba jau 31 metus. Į ją atėjo studijuodama, pakviesta trumpam pavaduoti. Pasiliko dėl klausimų, idėjų ir situacijų, kurių neįmanoma iš anksto suplanuoti. O jos pačios pasirengimą imtis naujų dalykų iki šiol geriausiai nusako klausimas: „O kodėl ne?“

Nuo bandelių kvapo iki pirmosios pamokos

Vaida prisimena vaikystėje kartu su mama ėjusi pro Kauno „Merkurijaus“ parduotuvę. Mamai paklausus, kur norėtų studijuoti, parodė į netoli fontano buvusį fakulteto pastatą: „Čia.“ Jai tuomet galėjo būti kokie penkeri. Pasirinkimas, juokauja mokytoja, dar nebuvo labai akademiškai pagrįstas – apačioje veikė pieno baras, iš kurio sklido skanus bandelių kvapas. Tačiau mamos atsakymas įsiminė: bus sudėtinga, bet tu gali. Tėvai leisdavo rinktis dominančias veiklas ir skatino siekti daugiau. Vaida norėjo pati nuspręsti, ką išbandys: šokius, muziką, chorą. Traukė ir skaičiai, vėliau ekonomika bei informatika. Vien paaiškinimo „taip reikia“ jai neužtekdavo. „Man visada buvo įdomu suprasti, kaip viskas veikia, kodėl vienas sprendimas duoda vienokį rezultatą, o kitas kitokį“, – pasakoja ji.

Mokytojos profesija atsirado gana netikėtai. Studijų metais draugės mama paprašė padėti mokykloje: „Ateik trumpam, pavaduosi.“ Tas „trumpam“ tęsiasi jau daugiau nei tris dešimtmečius. Mokykloje Vaidą patraukė smalsūs jauni žmonės ir nuolatinė kaita. Vieną dieną veikiantis būdas kitą gali nebetikti, mokinio klausimas pakreipia pamoką, nauja idėja pareikalauja pačiai ko nors išmokti.

„Pati save sunkiai įsivaizduoju tik vienoje srityje“, – sako mokytoja. Taip jos darbe susitiko ekonomika, informatika, projektai, mokomųjų mokinių bendrovių kūrimas ir STEAM veiklos, jungiančios gamtos mokslus, technologijas, inžineriją, menus bei matematiką.

Gertuvei neužtenka gero sumanymo

Gertuvės istorija prasidėjo noru parodyti, kad verslo idėjai nebūtina laukti ypatingo įkvėpimo. Galima apsidairyti ir iš naujo įvertinti kasdien naudojamą daiktą.

Tačiau nuo minties iki gaminio daug konkrečių klausimų. Mokinėms teko galvoti apie konstrukciją, papildomas funkcijas, detalių jungtis ir judėjimą. Techninis sprendimas turėjo veikti, o pasirinktos medžiagos tikti numatytai paskirčiai. Greta atsirado ekonomikos užduotys: išsiaiškinti vartotojo poreikį, palyginti konkurentų gaminius, įvertinti, kuo siūloma gertuvė išsiskirtų. Galiausiai reikėjo pristatyti sumanymą auditorijai, pagrįsti jo reikalingumą ir atsakyti į klausimus. „Pradedi nuo paprastos gertuvės, kuri atsitiktinai pasitaikė po ranka, o galiausiai mokiniai turi sujungti kelių skirtingų sričių žinias“, – pasakoja Vaida.

Ji panašiai organizuoja ir kitus darbus. Tarp mokinių bendrovių sumanymų buvo atšvaitai, kurie taptų ir aksesuarais, tvari modulinė gertuvė. Bendradarbiaujant su kolegomis teko gryninti idėjas, kurti dizainą, ieškoti medžiagų, panaudoti nereikalingas detales, galvoti apie pakuotę ir pristatymą. Skirtingų dalykų mokytojai čia susitinka dėl konkretaus poreikio: ko trūksta, kad mokinių sumanymas galėtų judėti toliau? „Reali problema beveik niekada nepriklauso tik vienam dalykui“, – sako Vaida. Tokiuose projektuose mokiniai praktiškai pamato, kam reikalingos per skirtingas pamokas įgytos žinios.

„Kodėl gi ne?“ pareikalavo matematikos studijų

Mokinius bandyti Vaida skatina ir pati gerai pažinodama pradedančiojo savijautą. Vienas naujausių jos iššūkių – matematikos studijos. Kolegė paklausė, ar ji negalėtų mokyti ir matematikos, tik tam reikėtų įgyti kvalifikaciją. Vaidos reakcija buvo įprasta: „Kodėl gi ne?“

„Pasakyti „kodėl ne?“ buvo gerokai lengviau, negu paskui tai įgyvendinti“, – pripažįsta ji. Reikėjo daug ką prisiminti, mokytis iš naujo, skirti laiko. Kai kurie dalykai pradžioje atrodė beveik neįmanomi. Pernai studijas ji baigė. Ši patirtis sustiprino jos įsitikinimą, kad kartais žmogus per anksti nusprendžia negalėsiantis. Kartu mokytoja pabrėžia: vien noro neužtenka, reikia darbo, užsispyrimo ir laiko. Tačiau drąsa jai reiškia ir gebėjimą sustoti. Jei pasirinktas kelias prarado prasmę, nebūtina jo laikytis vien todėl, kad jau pradėjai. „Galima sustoti, pakeisti kryptį, pripažinti, kad suklydai. Ir tai nėra silpnumas“, – sako Vaida.

Mokytojos pagalba turi ribą

Tokią pasirinkimo teisę ji stengiasi palikti ir mokiniams. Gali išsakyti nuomonę, paaiškinti rizikas, pasiūlyti sprendimą. Tačiau jei jaunuolis nori išbandyti kitą kelią, mokytojai svarbu leisti jam priimti sprendimą ir patirti jo pasekmes. Aktyviau įsitraukia, kai mokomosios mokinių bendrovės komandoje kyla rimtų nesutarimų arba darbą sustabdo žinių stoka. Tuomet ieško profesionalų, mentorių, specialistų pagalbos konkrečiai problemai spręsti. „Jeigu mokytojas viską padarys už mokinį, tai bus mokytojo, o ne mokinio projektas“, – sako ji. Per 31 darbo metus Vaida išmoko ir to, kad pati neprivalo turėti kiekvieno atsakymo. Mokiniui gali pasakyti: „Nežinau, bet paieškokime.“

Lankstumo reikia ir tada, kai suplanuota pamoka nesuveikia. Vienoje klasėje pakanka pasiūlyti idėją, ir mokiniai jau diskutuoja, kitoje prireikia gerokai daugiau pastangų bei kantrybės. „Svarbu nepykti, kad mokiniai nėra tokie, kokius buvai susikūręs savo plane, o bandyti rasti su jais bendrą kalbą“, – įsitikinusi mokytoja.

Mokinė, kuri pasakė: „Ir aš noriu tokia būti“

Vieną savo mokinę Vaida prisimena kaip nedrąsią, mažai kalbančią, ne itin pasitikinčią savimi. Kai reikėjo vykti į mokomųjų mokinių bendrovių parodą, o norinčių neatsirado, paprašė jos pabandyti.

Mokinė pradėjo pristatyti savo rankdarbius. Kaskart bendraudama su komisijos nariais drąsėjo, toliau dalyvavo bendrovių veiklose, „eXpo“ renginiuose ir galiausiai pelnė antrąją vietą. Tačiau svarbus pokalbis įvyko jai pamačius šalia buvusius „Lietuvos Junior Achievement” alumnus. Parodžiusi į juos, mokinė pasakė: „Ir aš noriu tokia būti.“ Vaida padrąsino prieiti, prisistatyti, kalbėtis. Šiandien nedrąsioji mokinė pati yra mokytoja, dirba su jaunais žmonėmis, kuria veiklas Lyderių inkubatoriuje ir organizuoja jaunųjų antreprenerių stovyklas. „Mano vaidmuo buvo pastebėti, paskatinti, parodyti kryptį ir suteikti galimybę. Visa kita ji padarė pati“, – sako Vaida. Buvusių mokinių sugrįžimai jai padeda pamatyti ir ilgesnį savo darbo tęsinį. Kartais po kelerių metų paaiškėja, kad pasiūlyta veikla ar vienas padrąsinantis sakinys žmogui liko svarbus.

Gyvenimas už mokyklos

Sutikti už mokyklos ribų žmonės, pasak Vaidos, kartais nustemba sužinoję jos profesiją, nes mokytoją įsivaizdavę kitaip. Ji pati vien profesiniu vaidmeniu savęs irgi neapriboja. Dievina teatrą, mėgsta keliones, draugų susitikimus ir pokalbius. Keliaudama mieliau pasuka mažiau pažįstamu keliu, nei renkasi standartinį turistinį maršrutą. Smalsu pažiūrėti, kas bus už kito posūkio. Būna ir dienų, kai mokykla pasiima visą energiją. Tada padeda pasivaikščiojimas gamtoje, ramus kavos puodelis, galimybė trumpam persijungti. O kitą rytą vėl klasė ir dar viena proga pabandyti. Ypač prasmingos Vaidai akimirkos, kai iniciatyvą perima patys mokiniai: ateina girdėję apie kitų veiklas ir klausia, ką galėtų padaryti, kur dalyvauti. Tai klausimai, kuriuose ji gali atpažinti ir savo pačios smalsumą. „Mano profesinis kelias geriausiai telpa į vieną sakinį: jeigu įdomu – reikia pabandyti.“