Kai Riešės gimnazijos pradinių klasių mokytoja-metodininkė Vaida Uždavinė staiga užkimo, mokiniams pasakė: šiandien saugos savo balsą, todėl diena bus tyli. Vaikai stengėsi kalbėti tyliau, o kam nors nesupratus užduoties, padėdavo vieni kitiems. Mokytojai šis nutikimas tapo priminimu, kiek daug vaikai geba pajusti, kai suaugęs žmogus dalinasi savo būsena.

Jos klasėje galima pasakyti ir „nesuprantu“, ir „nemoku“. Tik po šių žodžių pokalbis nesibaigia. Mokytoja klausia, kas konkrečiai neaišku, ką jau pavyko suprasti ir ką dar būtų galima pabandyti. Pati prisipažįsta: kartais sunkiausia susilaikyti nuo per greitos pagalbos.

„Mes, suaugusieji, esame labai geri blogiausių scenarijų kūrėjai“, – sako ji. Mokydama vaikus ieškoti galimybių, Vaida mokosi jų neužverti ir sau.

Mokinė, kuriai neužteko „išmok ir pakartok“

Vilniaus rajono Riešės gimnazijoje dirbanti pradinių klasių mokytoja metodininkė gerai prisimena save mokyklos suole. Užsirašyti, išmokti, pakartoti – toks mokymasis jai būdavo nuobodus. Norėjosi suprasti, kodėl yra būtent taip, kas nutiktų pabandžius kitaip, ar egzistuoja dar vienas būdas.

Ši patirtis iki šiol veikia jos pasirinkimus klasėje. Užuot iškart pateikusi atsakymą, mokytoja pasiūlo klausimą, problemą ar mažą iššūkį. Kartais net pamokos temos pradžioje neatskleidžia, ją vaikai įvardija pabaigoje, jau išbandę, aptarę ir atradę.

„Man daug įdomiau ne tai, ar vaikas greitai pasakė teisingą atsakymą, o kaip jis iki jo atėjo. Ką bandė? Kur suklydo? Ką pakeitė? Ką suprato?“ – vardija Vaida.

Ji mėgsta situacijas, kai vaikai patys tampa mokytojais: aiškina vieni kitiems, klausia, diskutuoja. Mokytojos akimis, svarbus mokymosi rezultatas: gebėti veikti net tada, kai atsakymo dar nežinai.

„Man mokymasis yra ne tada, kai vaikas jau žino visus atsakymus, o kai jis atsakymo dar nežino, bet jau žino, ką gali padaryti, kad jį surastų.“

Po Kalėdų pokalbis apie dovanų dydį

Vaidos klasėje tikro gyvenimo klausimai dažnai tampa pamokos dalimi. Ypač kai kalba pasisuka apie pinigus.

Pradinukai pastebi daugiau, nei suaugusiesiems kartais atrodo: kaip šeima renkasi prekes, ką sako apie kainas, kodėl vienam pirkiniui reikia pataupyti, o kito atsisakyti. Į klasę jie atsineša skirtingą patirtį. Vieni kišenpinigių gauna jau pirmoje klasėje, kiti ir ketvirtoje dar neturi atsakomybės savarankiškai juos leisti.

Šeimų galimybių skirtumai ryškiai atsiskleidžia po Kalėdų, kai mokiniai pasakoja apie dovanas. Tuomet Vaida kartais įsiterpia pastebėdama, kad Kalėdų Senelis turbūt labiausiai stebėjo jos elgesį – juk mažiausią dovaną gavo mokytoja.

Tai tampa proga aptarti, kad dovanos dydis ar kaina neparodo, koks esi žmogus. Šeimos turi skirtingus susitarimus ir galimybes, o dovana mylimam žmogui nebūtinai turi būti brangi.

„Man labai svarbu, kad klasėje pinigai niekada netaptų tuo, pagal ką mes vertiname žmogų“, – pabrėžia ji.

Todėl klasėje sutarta nesilyginti nei tėvų atlyginimais, nei daiktų kainomis. Finansinio raštingumo esmę mokytoja nusako paprastai: „Finansinis raštingumas – ne pinigai, o sprendimai ir pasirinkimai, ką su jais veiksime“.

Du eurai ir proga pagalvoti

Kai mokiniai eina į parduotuvę atlikti finansinės užduoties, visų biudžetas vienodas: euras ar du. Tada prasideda svarstymai, kaip įsigyti daiktą, kurio įprasta kaina didesnė už turimą sumą?

Vaikai apgalvoja, į kurią parduotuvę eiti, kaip galėtų praversti nuolaidų kortelė. Užduotis skatina ieškoti sprendimo, palyginti galimybes ir rinktis. Klasėje kyla ir verslo sumanymų. Svarstydami apie gaminį, pavyzdžiui, medžių sėklų nešioklę, mokiniai skaičiuoja, kiek kainuotų jį pagaminti, už kiek reikėtų parduoti, kad apsimokėtų, ir kokią problemą jis spręstų.

„Kai vaikui duodi paprastą, gyvenimišką situaciją, labai greitai pamatai, kad jis jau daug ką supranta“, – pastebi Vaida.

Tokios pamokos jos klasėje atsirado iš asmeninio klausimo: ką dar galėčiau duoti vaikams?

Nuo senolių išminties iki finansinių sprendimų

Maždaug prieš šešerius metus Vaida mokė etnokultūrinę ketvirtokų klasę. Vaikai šoko, dainavo liaudies dainas, dalyvavo tradicinėse šventėse, mokėsi senolių išminties. Mokytojai tai buvo prasminga, tačiau, laukdama naujos pirmokų laidos, ji ėmė svarstyti, kokių dar žinių ir patirčių vaikui reikia šiandien.

Tuomet prisiminė savo gimnazijos laikų ekonomikos ir verslo pamokas, vadovėlį su „Junior Achievement“ logotipu. Nutarė paieškoti, ar organizacija turi ką pasiūlyti pradinukams. Balandį ieškojo informacijos, rugpjūtį dalyvavo „Lietuvos Junior Achievement“ (LJA) mokymuose, o rugsėjį pirmokams jau vedė po vieną finansinio raštingumo pamoką per savaitę.

Vaida sąmoningai pasirinko darbą Riešės gimnazijoje, kurioje skatinamos iniciatyvos, kuriamos galimybės mokytojams testuoti naujoves. Šiandien jos veikla dar platesnė:  Vaida yra LJA finansinio raštingumo ir verslumo programos lektorė, patirtimi dalijasi su mokytojais visoje Lietuvoje.

Vaida tebemano, kad vaikui svarbu pažinti pasakas, patarles, mokėti liaudies dainų. Kartu jam reikia mokytis gyventi besikeičiančiame pasaulyje. Šis ieškojimas pakeitė ir jos pačios verslumo supratimą: anksčiau jis labiau siejosi su įmone ir pinigais, dabar – su gebėjimu pamatyti galimybę.

„Man verslumas yra pamatyti galimybę ir pagalvoti: „O kodėl nepabandžius?“ Taip galvoti ji vis dažniau paskatina ir save: sugalvoti veiklą, pradėti projektą, suburti vaikus, pasidalyti patirtimi. „Mokydama vaikus verslumo pati tapau drąsesnė bandyti.“

Laikas, kai mintyse nutyla mokytoja

Užvėrus klasės duris, mokytojos diena Vaidos galvoje dar tęsiasi. Lieka vaikų pasakyti sakiniai, pokalbiai, rytdienos pamoka ir netaisyti darbai. Todėl laisvalaikiu ji skaito, eina į žygius, žaidžia padelį, renkasi veiklas, padedančias būti čia ir dabar.

„Man patinka veiklos, kurios išjungia mintis, o mintyse išjungia ne tik visus turimus rūpesčius, bet ir mokytoją.“ Artimieji dažniau pamato ją pavargusią, susirūpinusią ar liūdną. Savo rūpesčių į klasę ji stengiasi nesinešti, tačiau savijautos nuo vaikų neslepia. Užkimusio balso istorija parodė, kad atvirumas gali paskatinti juos pasirūpinti ir mokytoja, ir vienas kitu.

Vaida turi ir seniai nešiojamą svajonę: kad dešimt metų mokykloje išdirbęs mokytojas galėtų gauti vienų ar dvejų metų kūrybinę pertrauką. Ji vadintų ją „minčių auginimo atostogomis“. Per jas būtų galima skaityti, mokytis, keliauti, lankyti kursus. O gal tiesiog pabūti, neskubėti ir leisti gimti naujoms mintims. Vaida tiki, kad po tokios pertraukos mokytojas į klasę grįžtų degančiomis akimis.

„Mokytojas labai daug savęs atiduoda kitiems ir kartais pagalvoju, kaip būtų gerai, jeigu valstybė galėtų pasakyti: dabar metus neaugink kitų, o augink save ir tada grįžk į klasę.“ 

„Mūsų mokytojai“ – „Lietuvos Junior Achievement“ projektas, kuriuo siekiame parodyti įdomias, novatoriškas ekonomikos, verslumo ir finansinio raštingumo mokytojų asmenybes, kuriančias jaunimo ugdymo pokytį.

„Lietuvos Junior Achievement“ – finansinis raštingumas ir verslumas kiekvienam Lietuvos mokiniui. Ateities ekonomika prasideda klasėje.