Septyni iš dešimties Lietuvos vyresniųjų klasių moksleivių nežino, kas yra startuolis. Tik 27% 9–12 klasių mokinių yra girdėję šį terminą ir supranta, kad kalbama apie technologijų įmonę, kuriančią inovatyvų produktą ar paslaugą ir galinčią sparčiai augti tarptautiniu mastu.

Visgi, paaiškinus, kas yra startuolis, beveik pusė „Lietuvos Junior Achievement“ tyrimo metu apklaustų moksleivių nurodo, kad svarstytų tokį kurti.

Problema ta, kad daug kalbėdami apie Lietuvos ambiciją kurti aukštos pridėtinės vertės ekonomiką, technologijų sektorių ir vienaragius, jaunimui – tai yra šios ekonomikos ateities kūrėjams – vis dar nepakankamai parodome, kad toks kelias apskritai egzistuoja. 

Nors potencialo jaunojoje kartoje išties daug – net 88% vaikų norėtų užsidirbti dar mokykloje, o apie 69% ateityje save mato kaip verslo kūrėjus. Tačiau kartais tam tereikėtų galimybės pabandyti. 

Ir būtent tas smėlio dėžės suteikimas bandymams ir eksperimentams yra esminis akcentas, nes verslumo ugdymas nėra bandymas būtinai nuo pirmos klasės užauginti būsimus verslininkus. Kalbame apie daug universalesnius įgūdžius: pastabumą problemoms, sprendimų ieškojimą, komandinį darbą, viešąjį kalbėjimą, gebėjimą išgirsti kritiką, suklysti ir pabandyti dar kartą.

Štai dirbtinis intelektas (DI) – kad ir kaip pabodęs raktinis žodis – neabejotinai keičia ateities perspektyvą, o todėl turėtų ir švietimą. 

Tik kad šioje srityje daug energijos skiriame klausimams, kaip riboti telefonus ar atpažinti DI pėdsakus. Tačiau ar rimtai permąstome, kaip turi keistis pats ugdymas, kai DI per kelias sekundes gali atlikti dalį užduočių, kurioms anksčiau reikėjo sukaupti nemažai žinių ir techninių gebėjimų? Kokiam pasauliui ruošiame šiandienos penktoką, kuris į darbo rinką ateis jau visai kitokiomis sąlygomis? Ir kokios žmogaus kompetencijos tokiame pasaulyje taps vertingesnės, o ne mažiau vertingos?

VŽ podkaste Andželika Rusteikienė, „Lietuvos Junior Achievement“ vadovė, taikliai pastebi, kad bendrosios kompetencijos anksčiau buvo laikomos tarsi „vyšnia ant torto“, papildančia akademines žinias. Tačiau, DI perimant dalį administracinio ir žiniomis grįsto darbo, jos tampa esminės. Gintarė Verbickaitė, „Unicorns Lithuania“ vadovė, prie jų prideda kūrybiškumą, kritinį mąstymą, gebėjimą įvardyti problemą ir testuoti hipotezes.

Kartu, aišku, nereikia nuneigti ir kad technologijos padarys viską už mus ar kad atstos mokytoją. Dar 1995 m. Steve’as Jobsas, „Apple“ įkūrėjas, kalbėdamas apie technologijų vaidmenį švietime, pabrėžė, kad kompiuteriai gali reaguoti į žmogaus užklausas, tačiau patys nėra iniciatyvūs. 

„Vaikams reikia kažko iniciatyvesnio. Jiems reikia vedlio. Jiems nereikia asistento“, – sakė jis.

S. Jobso teigimu, svarbiausias švietime išlieka žmogus – tas, kuris sužadina ir skatina vaiko smalsumą. Technologijos gali suteikti prieigą prie informacijos ir tapti galingu įrankiu, tačiau jos savaime nepakeičia žmogaus, padedančio vaikui atrasti, kuo domėtis ir kuria kryptimi judėti.

Šiandien ši mintis skamba dar aktualiau. Mokinys dabar turi prieigą prie beveik neriboto kiekio informacijos – gali bendrauti su pokalbių robotu, išklausyti universiteto kursą ar per kelias minutes padėti sukurti pirmą interneto svetainės prototipą. Tačiau vien informacijos resursai nėra viskas. 

Vaikui būtinas mokytojas ir žmogiškasis ryšys, sako A. Rusteikienė. Tačiau, jos manymu, keičiasi ir pati mokytojo funkcija: jis nebėra žmogus, privalantis žinoti visus atsakymus. Vis svarbiau gebėti užduoti tinkamus klausimus, pastebėti vaiko talentą, padėti jam rasti kryptį ir stebėti jo pažangą.

Galbūt tai ir yra viena svarbiausių diskusijų apie DI švietime – ne tik ką dėl jo uždrausime, bet ką dėl jo galėsime daryti kitaip.

Prieš dešimtmetį „Lietuvos Junior Achievement“ mokomųjų mokinių bendrovių parodose dominavo muilai ir rankų darbo papuošalai, o technologiniai sprendimai buvo reti. Dabar moksleiviai kuria pasitelkdami technologijas. Panevėžio mokomoji mokinių bendrovė „Safe Clip“ Europos antreprenerystės festivalyje šiemet pelnė tris apdovanojimus už motociklininkams skirtą šalmo užsegimo sistemą, kurioje panaudota inžinerija ir DI.

Keičiasi ir tai, kokias problemas jaunimas nori spręsti. A. Rusteikienė nurodo, kad moksleiviams rūpi emocinė sveikata, gamta, tvarumas. Jie kuria programėles, žaidimus, naudoja antrines žaliavas. Kitaip tariant, noras uždirbti nebūtinai prieštarauja norui kurti prasmingus dalykus ir keisti pasaulį. 

„Verso žinių“ nuomone, turėtume ne tik pastebėti šiuos pokyčius ir drąsinti jaunimą kūrybiškai mąstyti, spręsti problemas bei nebijoti klysti. Kartais verta šiuos principus prisiminti ir patiems.

Nuoroda į straipsnį: https://www.vz.lt/vz-nuomone/2026/09/10/kai-teisingo-atsakymo-nebepakanka-589769

Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotrauka.