Nesusireikšmink – auksinė #MūsųMokytojo Naglio taisyklė apie darbą su paaugliais

Penkiolika metų projektų valdymo srityje, stabilus darbas, aiški karjeros kryptis. Ir staiga – sprendimas viską mesti, išeiti į „niekur“, nusipirkti šunį, mokytis programuoti ir net nueiti į kastingą. Būtent toks netikėtas posūkis ekonomistą Naglį Jonušką galiausiai atvedė į mokyklą. Šiandien jis – šeštus metus dirbantis ekonomikos ir verslumo mokytojas, kuris įsitikinęs: svarbiausia klasėje yra ne formulės ar verslo planai, o paprastas žmogiškas ryšys.

Antrindamas daugeliui kolegų, kuriems kelias į pedagogiką nebuvo iš anksto suplanuotas, sako, kad niekada gyvenime negalvojo tapti mokytoju.

„Po sėkmingos karjeros projektų valdymo srityje pajutau vis stiprėjantį jausmą, kad esu įstrigęs rutinoje ir pasiilgęs pokyčių. Išėjau „į niekur“ ir kurį laiką skyriau savęs paieškoms. Būtent tada mano akiratyje atsidūrė „Renkuosi mokyti“ programa, kuri pasirodė patraukli neatsitiktinai – ankstesnė savanorystės ir mentorystės patirtis leido nujausti, kad darbas su jaunimu gali būti prasmingas ir įdomus. Pajutau, kad man patinka būti šalia kitų augimo“, – prisimena mokytojas Naglis.

Mokytojo darbas – vienas iš nedaugelio, kuris reikalauja viso žmogaus

Į mokyklą Naglis atėjo būdamas 36-erių – gerokai vėliau nei daugelis karjerą švietime pradedančių kolegų. Jo teigimu, būtent sukaupta gyvenimo patirtis ir tvirtas vertybinis stuburas tapo pagrindu, leidusiu greitai atrasti savo vietą klasėje.

Naglis – ne tik moko klasėje, jis ir itin aktyvus mokyklos bendruomenės narys. Organizuoja sporto varžybas, dalinasi gerąja patirtimi su kitais mokytojais, veda būrelius ir netgi kartu su kolegomis pasirodo scenoje mokyklos renginiuose.

„Kartais svarbu parodyti, kad mokytojas yra ne tik tai, ką mokiniai mato klasėje, bet turi ir kitų gal kai kam netikėtų pomėgių, geba ir linksmintis. Tai dažnai keičia mokinių požiūrį – į pamokas, į santykį, į mus, suaugusiuosius“, – sako jis.

Kauno Veršvų gimnazijoje ekonomikos ir verslumo dalyko mokytojas neslepia, dirbant su paaugliais iššūkiai neišvengiami: maištas, ribų tikrinimas ir pan. Tačiau dar nė vienas jų neprivertė gailėtis savo sprendimo.

„Viena iš svarbiausių pamokų, kurią išsinešiau iš savo mokymų, buvo labai paprasta, bet gili – nesusireikšmink. Kai mokinys elgiasi grubiai ar provokuoja, dažnai tai nėra apie tave. Tai yra apie jį – apie tai, kas vyksta jo viduje. Ir jei tai supranti, tu neįsivelsi į kovą, kuri niekam nereikalinga, o bandysi padėti, atrasti priežastį.

Mokykloje niekas nevyksta paviršiumi. Vaikai iš karto mato, ar tu tik imituoji buvimą, ar esi iš tikrųjų ir kiek esi atviras. Jei jiems nereikia tavo pamokos, tai dažnai reiškia, kad jiems reikia tavęs – žmogaus, kuris neišsigąs jų tylos, jų nepasitikėjimo, jų pasipriešinimo. Mokiniai ateina ne tik su klausimais apie ekonomiką, bet ir pasikalbėti apie gyvenimą, apie tai, kas jiems rūpi. Kartais dalykinis klausimas – tik pretekstas, o tikrasis poreikis – tiesiog būti išklausytam žmogaus, kuriuo pasitiki“, – sako Naglis.

Būtent šis požiūris padeda jam išlaikyti ne tik ryšį su mokiniais, bet ir aiškiai matyti, kur slypi tikroji sėkmė. Nors jis moko ekonomikos ir aktyviai skatina mokinius kurti bei vystyti mokomąsias mokinių bendroves, svarbiausiu dalyku vis tiek išlieka ne projektų planai ar pažymiai.

„Sėkmė man yra tada, kai matau, kad mokinys užsikabino. Ne tada, kai jis išsprendžia užduotį, o kai jame atsiranda žingeidumas – noras ieškoti, gilintis, daryti daugiau nei prašoma. Tuomet suprantu, kad mano duoti įrankiai bus panaudoti jam einant savo keliu.

Jaunam žmogui svarbu ne tik įkvėpti norą mokytis, bet ir padėti suprasti, kad pastangos – neišvengiama ir būtina dalis. Man svarbu išmokyti mokinius nebijoti pastangų, kaip mano buvęs gimnazijos direktorius, šviesaus atminimo Bronislovas Burgis, sakė – vertingas mokslas turi būti sunkus“, – aiškina mokytojas.

Esu dėl savo mokinių

Naglis neslepia – mokytojo darbas reikalauja ne tik atsidavimo, bet ir daug emocinės ištvermės. Dienos čia retai baigiasi nuskambėjus skambučiui. Pamokos, papildomos veiklos, pokalbiai su kolegomis, mokiniais ir tėvais, pasiruošimas – visa tai tampa natūralia kasdienybės dalimi.

„Būna dienų, kai pavargsta ne tik kūnas, bet ir galva. Kai krūvis didesnis nei planuota, kai nepavyksta atrasti balanso, kai norisi skirti daugiau laiko sau, bet vis pritrūksta jėgų. Pagaunu save svarstantį, kiek dar liksiu mokykloje, bet vis grįžtu prie to paties – lieku, nes jaučiu, kad dar turiu, ką duoti“, – atvirauja Naglis.

Paklaustas apie sisteminius iššūkius, Naglis kalba santūriai. Pripažįsta, kad visose švietimo grandyse jaučiamas lyderystės vakuumas, o mokytojas yra ta paskutinė grandis iki mokinio, kuri nebeturi, kur trauktis, ir yra priversta tą vakuumą užpildyti, nors ir neturėdama tinkamų įrankių.

„Šiuo klausimu esu idealistas. Labiausiai norėtųsi, kad rastųsi daugiau pasitikėjimo mokytoju. Mokytojas turi sau kelti aukščiausius standartus, būti eruditas, atsakingai užsiimti sąžininga savirefleksija, tobulėti, o sistema, atitinkamai, tokiam mokytojui turi suteikti laisvę spręsti, kaip ugdyti savo mokinius. Juk kiekvienas mokinys – skirtingas, ir mokytojas geriausiai jaučia, ko jam reikia“.

Kas vis dėlto nugali abejones ir padeda judėti pirmyn? Pasak Naglio, atsakymas visada slypi mokiniuose. Jie ne tik suteikia darbui prasmę, bet ir patys tampa mokytojais.

„Mokiniai mane išmoko kantrybės. Gebėjimo sustoti, nepriimti spontaniškų sprendimų. Kartais jų klausimas ar žvilgsnis pasako daugiau nei bet kuris vadovėlis. Jie primena, kodėl esu čia.

Bene svarbiausia pamoka, kurią pats atsinešu kasdien į klasę – tai gebėjimas laikytis savo vertybių. Jeigu mokytojas ištikimai laikosi savo vertybių, stengiasi nenuleisti galvos ir stovėti už tai, kuo tiki, – jis siunčia labai aiškią žinutę ir savo mokiniams. Ir tai, man atrodo, yra vienas svarbiausių dalykų, ką galime ugdyti jaunoje kartoje, o jau po to – dalykines žinias“, – įsitikinęs Naglis Jonuška.