#MūsųMokytoja Rūta: juk ne tas laimingas, kuris kažkada diktantą be klaidų parašė

Kartais profesija pasirenka mus anksčiau, nei patys susivokiame. Pradinių klasių mokytoja iš Vilniaus Rūta Filončikienė savo kelią į mokyklą vadina nematomu siūlu – nuvedusiu ją ten, kur turi būti. Ji pajuto jį dar vaikystėje, kai stebėjo savo mamą – atsidavusią mokytoją, kurią vaikai lydėjo meilės kupinais žvilgsniais.

„Kai buvau vaikas, pavydėdavau mamos mokiniams, – prisimena Rūta. – Jie sulaukdavo tiek daug jos dėmesio, tokio nuoširdaus ir besąlygiško. Kartais net pagalvodavau: „Mama, taigi mes tavo vaikai.“ Bet mama daug savęs atiduodavo darbui – sąsiuviniams, pamokoms, vaikams. Ir aš supratau, kad šita profesija yra daugiau nei darbas.“

Nuo žurnalistikos – prie pedagogikos

Mokyklos laikais Rūta svajojo apie žurnalistiką. Ji dirbo Lietuvos radijuje, padėjo ruošti laidas, kaupė patirtį, kurią planavo paversti profesija. Tačiau gyvenimas pasisuko kitaip.

„Mama, – juokiasi Rūta, paklausta, kas ją grąžino į mokyklą. – Iš pradžių stojau į ekonomiką, nes tuo metu buvo labai madinga. Bet po pusmečio supratau, kad tai ne man. Tada mama pasakė: „Gana, jau rinkaisi, o dabar – stok į pedagoginį, galėsi būti bet kuo.“ Ir ji buvo teisi – šiandien aš jaučiuosi savo vietoje“, – atvirauja ji.

Mokytojo profesija giliose šeimos šaknyse – jos mama buvo matematikos mokytoja, senelis dirbo lituanistu ir net vadovavo mokyklai, abi močiutės taip pat mokytojavo. Rūta sako, kad jaučiasi esanti tarsi siūlas, kuris iš kartos į kartą vis grįžta į tą pačią vietą – mokyklą. Ir, kaip pati pripažįsta, matyt, ne be priežasties.

Ugdyti ne pažymiams, o gyvenimui

Pedagogika, kuri iš pradžių atrodė kaip kompromisas, ilgainiui tapo pašaukimu, ir šiandien Rūta neabejoja savo pasirinkimo prasmingumu. Jai mokytojo darbas – tai misija ugdyti asmenybę, diegti moralines vertybes, kad vaikas užaugtų ne tik protingas, bet ir gebantis kurti ryšius, reikalingas kitiems ir niekada nesijaustų vienišas.

„Vis tik mūsų, mokytojų, tikslas – ne tik akademinių gebėjimų ugdymas, o ir siekis užauginti laimingą asmenybę, tokį žmogų, kuris niekada nebus vienišas. Jei neturi žmonių šalia, tai visas akademinis tobulumas praranda prasmę. Juk ne tas laimingas, kuris kažkada diktantą be klaidų parašė, o tas, kuris su žmonėmis ir apsuptas žmonių, kuris reikalingas ir naudingas kitiems. Turbūt nėra didesnės nesėkmės ir nelaimės gyvenime, nei būti niekam nereikalingam.

Todėl ir turime mokyti bendražmogiškųjų vertybių – bendravimo ypatybių, atjautos, tolerancijos, empatijos, dėmesingumo, kultūros, tvarkos. Man, kaip mokytojai, svarbiausia – padėti jiems tapti žmonėmis, kurie yra reikalingi, naudingi ir gebantys kurti ryšį“, – dalijasi savo giliu įsitikinimu VGTU inžinerijos licėjuje dirbanti mokytoja.

Savo klasėje Rūta nevengia ieškoti netradicinių ugdymo kelių ir net save su humoru pavadina „tingia“ mokytoja. Tačiau ši tariama „tinginystė“ slepia išmintingą pedagoginį principą – skatinti vaikus pačius ieškoti atsakymų, o ne pateikti juos ant lėkštutės.

„Aš nesu ta mokytoja, kuri viską aiškins iki paskutinio taško. Aš įmetu vaikams problemą ir sakau – kapstykitės, ieškokit, bandykit, klyskit, tarkitės. Nes kai pats atrandi atsakymą, jį prisimeni visam gyvenimui. Toks žinojimas įgyjamas per patirtį, o ne per kartojimą. Ir man labai svarbu, kad vaikai augtų savarankiški, neišsigąstų gavę per sunkią gyvenimo užduotį, o mokėtų ieškoti sprendimų ir nesustotų siekti tikslo.

Lygiagrečiai, mokausi iš savo klasės vaikų. Būna, ateinu į darbą jau pavargus, pikta, surūgus. Tada ateina vaikai ir sako: „Mokytoja, mes tau masažą padarysim.“ Vienas apsikabina, kitas prisiglaudžia, trečias – ant kelių atsisėda, kitas pečius glosto. Ir viskas, baigiasi mano blogos nuotaikos, nieko nebeskauda“, – apie tą ypatingą ryšį pasakoja Rūta.

Mokytoja įtampą tirpdo ant ledo

Nuolatinis buvimas su vaikais, atsakomybė už jų ugdymą, emocinį augimą reikalauja ne tik žinių, bet ir vidinės stiprybės. Todėl Rūtai itin svarbu turėti erdvę, kurioje ji gali pabūti tik su savimi. Ta vieta – ledas, kur dingsta nuovargis ir mintys tampa švarios.

„Kai čiuožiu, viskas tarsi išsivalo – mintys sulėtėja, kvėpavimas tampa gilesnis, kūnas lengvėja. Tai vienintelė vieta, kurioje visiškai išeinu iš mokyklos. Tai būdas išsivaduoti nuo visko, kas per dieną susikaupia – nerimo, skubėjimo, streso, įtampos, visų tų neišvengiamų reikalų ir mažų kasdienybės problemų, kurias tarsi „įšaldau“. Visa lieka už nugaros – už arenos bortų“, – su šypsena atskleidžia Rūta.

Anot jos, čiuožimas ledu mokytojai ne tik sunkus sportas, bet būsena.

„Aš nesiekiu jokių olimpinių aukštumų ar titulų. Man ledas – tai erdvė, kurioje galiu iššaldyti viską, kas susikaupė per dieną, pasisemti vidinės stiprybės ir tiesiog mėgautis judesio laisve. Ledas yra mano emocijų taupyklė – ten aš grįžtu į save“, – sako ji.

Ką reiškia būti mokytoju šiandien

Kai viešojoje erdvėje diskutuojama apie mokytojo prestižą, Rūta sako – joks dokumentas ar titulas to nesukurs. Mokytojo vertė gimsta kasdienybėje – tarp vaikų.

„Kiekvienas mokytojas savo prestižą pasikelia pats. Ne dokumentais ar titulais, o tuo, kaip tave mato ir jaučia tavo klasės bendruomenė – vaikai ir jų tėvai. Jei jie mato, kad esi žmogus – teisingas, nuoširdus, mylintis savo darbą ir juos – tada ir gerbia, tada ir vertina. Prestižas nėra kažkas, kas iškabintas ant sienos ar įrašytas į pažymėjimą – jis gyvena tarp žmonių, jis kuriamas kasdieniu darbu ir tikru buvimu šalia.

Aš stengiuosi būti su vaikais viename akių lygyje, kad jie jaustųsi saugūs ir suprasti. Sėduosi prie jų, klausausi jų istorijų, jų džiaugsmų ir rūpesčių. Kartais net pati išdykauju – pasislepiu, paslepiu jų kuprines ar netikėtai perstumdau stalus. Vaikai tokius dalykus labai gerai prisimena. Jie atsimena ne taisykles ar formules, o tai, kad kažkas su jais buvo tikras, šiltas, gyvas“, – atvirauja Rūta.

Net ir apie sudėtingas temas, tokias kaip finansinis raštingumas, jos klasėje kalbama ne teoriškai, o per patyrimą.

„Kai vieną dieną parodžiau vaikams internetinės bankininkystės puslapį, jie su tokiu entuziazmu puolė viską tyrinėti! Patys skaičiavo, kiek bankai uždirba iš indėlių ar paskolų, ir net nereikėjo papildomų paaiškinimų – supratimas apie tai, kaip uždirba bankas, atėjo savaime, per praktiką. Tai tik patvirtino: kai tema tampa patirtimi, ji tampa sava. Esu įsitikinusi, kad visos temos, ne tik finansinis raštingumas, turi būti patiriamos, o ne vien pasakojamos.“

Ir nors visuomenė neretai ieško mokytojo prestižo išoriniuose ženkluose, tikroji jo vertė slypi gebėjime paliesti jauną sielą ir padėti jai augti. Rūta tai daro su atsidavimu, tikrumu ir ta ypatinga kibirkštimi akyse – tokia, kokią, tikėtina, kadaise matė ir savo mamos veide.