#MūsųMokytoja Rita: klasėje svarbu ne tik įgytos žinios, bet ir draugystė

Jei vaikas mokykloje nesijaučia gerai – jokie mokslai nelįs jam į galvą. Tuo įsitikinusi mokytoja Rita Kirdeikienė, kuri kas rytą pasitinka savo pirmokus Panevėžio rajono Smilgių gimnazijoje, toje pačioje, kur pati kadaise pradėjo savo kelią kaip mokinė. Nors nuo pirmos klasės prabėgo daug metų, Ritos profesinis tikslas nepasikeitė nuo tos akimirkos, kai ji pirmą kartą išgirdo klausimą „kuo norėtum būti užaugusi?“.

„Aš nuo pirmos klasės sakiau, kad noriu būti mokytoja. Niekada neturėjau kitos minties“, – sako ji.

Nors, kaip pati atvirai prisipažįsta, nebuvo pirmūnė, Rita visada jautėsi mokyklos dalimi. Galbūt todėl šiandien ji ypatingą dėmesį skiria ne tik mokinių rezultatams, bet ir jų savijautai bei tarpusavio santykiams.

„Mokykloje svarbu ne tik įgytos žinios, bet ir kiekvieno vaiko vidinė būsena. Jei vaikas nesijaučia gerai – jokie mokslai jam nesiseks. Iš savo patirties žinau, kad vaikams svarbiausia turėti draugą. Tą vieną žmogų, šalia kurio saugu, kuris supranta. Kai vaikai jaučiasi priimti, jie pradeda klestėti – ir kaip žmonės, ir kaip mokiniai“, – tvirtai sako Rita.

Šiuolaikinėje klasėje turi būti pamatytas kiekvienas vaikas

Stebėti vaikų emocijas, jų santykių dinamiką – tai svarbi Ritos darbo dalis. Kiekvienas vaikas yra kitoks, todėl mokytoja ieško individualių sprendimų, kurie ne tik ugdytų, bet ir kurtų artimą ryšį. Ji pastebi, kas su kuo gerai jaučiasi, kas dar lieka nuošalyje, ir subtiliai formuoja klasės mikroklimatą. Vienus pasodina kartu į suolą, kitiems skiria bendras užduotis – svarbiausia, kad draugystės megztųsi natūraliai, be spaudimo, kartais su paskatinimu.

„Labai svarbu, kad vaikas mokykloje turėtų draugą. Kai matau, kad kam nors nepavyksta susidraugauti, stengiuosi padėti, bet labai švelniai, kad vaikas nesijaustų išskirtas ar stebimas. Kartais tereikia mažo postūmio. Mokytojas turi būti ne tik stebėtojas, bet ir jungtis tarp vaikų – tiltas, kuriuo galima pereiti, kai jie bijo žengti vieni, kai džiaugiasi, kai liūdi, kai pavargsta, kai abejoja.

Labai dažnai gaunu mažų dovanėlių iš vaikų – piešinių, iškarpų, o kartais ir ištirpusių mažose rankutėse saldainių. Tai daugiau nei daiktai – tai pačios brangiausios širdžiai dovanos – pasitikėjimo ženklai“, – sako Rita.

Ši šiluma ir ryšys atsispindi ir Ritos ugdymo filosofijoje – šalia raidžių ir skaičių jos klasėje gyvuoja temos apie atsakomybę, pinigų vertę, kūrybiškumą ir pasirinkimus. Jos mokiniai jau nuo mažens mokosi finansinio raštingumo, antreprenerystės pagrindų pagal „Lietuvos Junior Achievement“ programas, ugdomi planavimo ir sprendimų priėmimo įgūdžiai.

„Vaikai tik atrodo maži. Bet jų galvose jau sukasi labai dideli pasauliai. Jie supranta, ką reiškia rinktis, atsakyti už savo sprendimus, planuoti. Svarbiausia – duoti jiems vietos tam suvokimo pasauliui augti ir būti šalia“, – pasakoja mokytoja.

Motociklo šalmas greta sąsiuvinių

Norint būti šalia vaikų nepakanka vadovėlio. Reikia būti žmogumi, kuris nebijo parodyti ir savo gyvenimo, pasidalinti tuo, kas autentiška. Rita pamokose apie save pasakoja atvirai, tiki, jog reali patirtis vaikams tampa tikru mokymusi. Mokytoja, kurios lentynoje šalia sąsiuvinių guli motociklo šalmas, sako, kad tai ne metafora, o gyvenimo būdo dalis.

„Vaikai žino mano pomėgį su vyru keliauti motociklu. Mūsų virtuvėje kabo Lietuvos žemėlapis – pasižymim, kur dar nesam buvę, ir tiesiog važiuojam. O grįžusi dalinuosi tuo, ką patyriau. Nepraleidžiu progos savo kelionėse patirtais įspūdžiais ir atradimais pasidalinti pamokose.

Vienas iš pavyzdžių – pamoka, kurią vaikai prisimena ilgiau nei bet kurią perskaitytą mintį. Kai mokomės apie Aukštojo kalną – aukščiausią Lietuvos tašką, pasakoju, kaip su vyru sėdom ant motociklo ir išvažiavom jo ieškoti, bet vietoje didingo kalno radom tik akmenyje pažymėtą tašką. Vaikai ne tik nusijuokia, bet ir įsimena. Gyvas, artimas, įtraukiantis mokymo būdas padeda vaikams ne tik suprasti, bet ir susieti. Būtent to labiausiai reikia šiandienos klasėje“, – dalijasi ji.

Rita įsitikinusi – vaikų augimas yra nuostabiausia jos darbo dalis. Kiekvienais metais ji stebi, kaip nedrąsūs, tyliai į suolą sėdantys pirmokai pamažu virsta savimi pasitikinčiais, smalsiais ir kalbančiais ketvirtokais.

„Kai vaikas, kuris pradžioje bijojo garsiai perskaityti sakinį, ketvirtoje klasėje prašosi pravesti renginį, tai yra didžiausias atlygis. Tada supranti, kad viskas, ką darai, yra prasminga. Dirbant su vaikais, kaip ir keliaujant motociklu, svarbiausia yra mėgautis pačia kelione, turėti artimą ryšį su aplinka ir pačiu savimi.

Galbūt todėl, kai kas nors paklausia, kur prasideda ir kur baigiasi mokytojo darbas, aš tiesiog šypsausi. Mokytojavimas neturi darbo valandų. Mokytojavimas – tai nuolatinė kelionė, patiriant įvairiausių nuotykių, sutinkant nuostabių žmonių, nuolat mokantis ir augant kartu su vaikais“, – užbaigia pasakojimą mokytoja Rita.