#MūsųMokytoja Laimutė: jei nesi bandęs išlipti iš sriubos kaip muselė, tai ir neišmoksi plaukti Yra žmonių, kurių energija, regis, galėtų apšviesti visą miestą. Kurie nardo tarp skirtingų veiklų, projektų ir vaidmenų su tokiu lengvumu, tarsi tai būtų ne darbas, o kvapą gniaužiantis šokis arba daina. Būtent tokia yra Laimutė Gegieckienė – ekonomikos ir verslumo mokytoja ekspertė, karjeros specialistė, muzikantė, knygos bendraautorė, daugelio metodinių priemonių kūrėja. Tai moteris, kurios gyvenimas pulsuoja kūryba ir nuolatiniu judėjimu pirmyn. Antreprenerystė – gyvenimo banga Kai kalbame apie verslumą, dažnai įsivaizduojame finansines formules, startuolių pristatymus ar verslo drobes. Tačiau Klaipėdoje gyvenančios mokytojos Laimutės Gegieckienės istorija primena, kad verslumas, visų pirma, tai gyvenimo būdas. Iniciatyvumas, gebėjimas veikti nežinioje, atkaklumas ir tikėjimas prasmėmis – visa tai ši pedagogė ne tik moko klasėje, bet ir įkūnija savo kasdienybėje. Laimutė – tarsi gyvas verslumo vadovėlis su gitara ar ukulėle rankose: ekonomikos ir verslumo ugdytoja, karjeros specialistė, grupės „Klasiokai“ muzikantė, dainininkė, verslininkė, knygos „Verslumas“ bendraautorė, mentorė, kurios dienotvarkėje susipina keletas mokyklų, kūrybiniai projektai ir gyvi susitikimai su jaunais žmonėmis.Kaip sako pati mokytoja, kiekviena veikla turi vieną esminį tikslą – kurti ryšį ir bendrystę. Ir tai sėkmingai įgyvendina Klaipėdos pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre ir Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje.„Aš nesu vien mokytoja, esu žmogus, ir mano mokiniai tai žino. Jie žino, kad aš groju, kad verslauju, klystu, mokausi kartu su jais. Jie mato, kad man pačiai įdomu tai, ką darau, kartu nebijau nežinoti ir juos skatinu nugalėti nežinojimą. Man atrodo, kad tikras ryšys gimsta tada, kai mes atsisakom to „mokytojo visažinio“ fasado ir tampam bendražygiais. Tokiais, kurie eina kartu, klausia, atranda. Būtent tada mokymasis įgauna prasmę.Aš sakau savo mokiniams: eikim, darykim, sukimės iš padėties, net jei nežinome. Gebėjimai ugdomi tik veikiant. Jei nesi bandęs išlipti iš sriubos, kaip ta muselė, tai ir neišmoksi plaukti“, – sako mokytoja Laimutė. Juokdamasi, bet kalbėdama labai rimtai priduria, kad šis metodas – mokymasis per veikimą, praktiką, riziką, nežinomybę – tapęs jos pedagogine filosofija. Ekonomikos ji pati pradėjo mokytis ir mokyti su „Lietuvos Junior Achievement“ dar tuomet, kai į mokyklas ekonomikos pamokos žengė pirmuosius žingsnius. Tuomet Laimutė jau turėjo pirmus verslus ir jautė prasmę, domėjosi, mokėsi savarankiškai, kaupė žinias, įtraukė verslo atstovus, kitas organizacijas į ugdymo procesą. Visada ieškojo partnerių ir bendraminčių. „Perskaičiau viską, ką radau. Pradėjau mokyti. Su kolege Aldona Graikšiene parašėme knygą, nes nebuvo tuomet iš ko mokyti. Reikėjo – padarėm“, – paprastai paaiškina ji. Mokytoja, kuri nemoka būti „tik mokytoja“ Viena ryškiausių Laimutės asmenybės spalvų – muzika. Grupė „Klasiokai“, kurioje ji groja ir dainuoja – gyvas organizmas, gyvuojantis jau daugelį metų, subūręs bendraminčius dar nuo mokyklos suolo, o kai kuriuos – net nuo darželio laikų. Šiandien „Klasiokai“ – tai ne tik bendra kūryba, bet ir savotiškas verslumo minimodelis. „Aš ir scenoje, ir klasėje esu ta pati – smalsi, kūrybinga ir visada pasiruošusi improvizuoti. Muzika mane ne tik įkrauna, bet ir formuoja santykį – vaikai žino, kad aš gyva, kad esu tikra. Aš darau filmukus, fotografuoju, derinu grupės koncertus, kainas, neretai užsiimame ir labdaringa veikla. Esu ir vadybininkė, ir rinkodaros specialistė, ir tuo, kuo dar reikia“, – vardija Laimutė savo vaidmenis grupėje. Tai puikiai iliustruoja, kaip praktiškai taikomi tie patys gebėjimai, kurių ji moko savo mokinius. Mokiniai apie šią Laimutės pusę puikiai žino ir dažnai stebi jos pasirodymus. Tai ne tik laužo stereotipus apie „rimtą“ mokytoją, bet ir kuria papildomą ryšį – parodo, kad pedagogas gali turėti įvairiapusių talentų ir aistrų. Muzika mokytojai iš Klaipėdos – tai ir būdas „pasikrauti“, atgauti jėgas po intensyvios darbo dienos. Pasak Laimutės, koncertavimas ir mokymas yra panašūs procesai. Abiem atvejais svarbiausia – ryšys su klausytoju ar mokiniu, nuoširdumas ir įsitraukimas. „Pamokoje aš dažnai jaučiuosi kaip scenoje – ne tam, kad parodyčiau, ką moku, o kad sukurtume kažką kartu. Kartais ir dainą. Man dažnai sako: tu tokia netradicinė mokytoja. Bet ką reiškia netradicinė? Aš esu žmogus, kuris turi interesų, kuris klysta, kuris augina vaikus, kuris dainuoja. Aš dalinuosi savo veiklomis ir mokiniai mane priima tokią, kokia esu, gal net todėl labiau pasitiki. Ir iš tiesų – tas pasitikėjimas yra didžiausias ugdymo įrankis. Kai mums siūlo dalyvauti projektuose, moksleiviai paprastai sako „gerai“, net jei nežino, kas jų laukia. Jie žino, kad bus tikra, bus įdomu, prasminga. Mokiniai kuria mokomąsias bendroves, dalyvauja LJA organizuojamuose projektuose, mokosi iš realių situacijų – ne vien iš vadovėlių, o iš savo patirties. Karjeros užsiėmimuose taikau lygiai tuos pačius principus. Man visada svarbu, kokios vertybės skatina mano mokinius, apie tai kalbame ir kuriame sėkmės formules. Būtent toks ugdymas padeda jiems ne tik išmokti, bet ir patikėti savo idėjomis“, – šypsosi ji. Tikrasis mokytojo darbas – įžiebti Kalbėdama apie stereotipus, Laimutė neslepia – visuomenės lūkesčiai mokytojui vis dar dažnai primena griežtą figūrą su žymekliu rankoje, mokančią savo dalyko nuo iki. Bet ji pati viskuo, ką daro ir kuo gyvena, šį įvaizdį griauna. „Visi galvoja, kad mokytojai turi tik vasaros atostogas. Bet mažai kas mato, kiek daug laiko ir širdies atiduodame – ne tik pamokoms ruoštis, bet ir kiekvieną vaiką suprasti, išgirsti, palaikyti. Nes svarbiausia – turėti jėgų žiūrėti vaikui į akis. Būti su juo, kai nežino, kai bijo, kai nesijaučia pakankamas. Aš nesu ta, kuri viską žino, aš ta, kuri eina kartu, kartu ir mokosi. Ir jei mokinys nueina toliau už mane – vadinasi, viską padariau gerai“, – sako Laimutė.
